74. Ir (atminkite), kai Ibrahimas (Abraomas) sakė savo tėvui Azarui: „Ar laikai stabus kaip alihah (dievybėmis)? Iš tiesų, aš matau, kad tu ir tavo žmonės yra akivaizdžiai paklydę.“
76. Kai naktis uždengė jį tamsa, jis pamatė žvaigždę. Jis tarė: „Tai mano viešpats.“ Tačiau, kai ji nusileido, jis tarė: „Man nepatinka tie, kurie nusileidžia.“
77. Kada jis pamatė kylantį mėnulį, jis tarė: „Tai yra mano viešpats.“ Tačiau, kai jis nusileido, jis tarė: „Jei mano Viešpats neves manęs teisingai, aš tikrai būsiu tarp tų žmonių, kurie paklydo.“
78. Kai jis pamatė kylančią saulę, jis tarė: „Tai mano viešpats. Tai didingiau.“ Tačiau kai ji nusileido, jis tarė: „Mano žmonės, aš iš tiesų nepriklausau nuo to, ką jūs priskiriate partneriais (Allahui garbinime).
79. Iš tiesų, aš atsukau savo veidą į Tą, Kuris sukūrė dangus ir žemę Hanifa (islamiškuoju monoteizmu, t. y. negarbinimą nieko kito, tik Vienintelį Allahą) ir aš nesu iš Al-Mušrikūn.“ (Žr. ają 2:105).
80. Jo žmonės ginčijosi su juo. Jis sakė: „Ar jūs ginčijatės su manimi dėl Allaho, kai Jis mane išvedė į teisingą kelią, ir aš nebijau tų, kuriuos jūs priskiriate Jam (Allahui) garbinime. (Nieko man nenutiks), išskyrus kai mano Viešpats (Allahas) ko nors panorės. Mano Viešpats gerai supranta Savo Žinojimu visus reikalus. Argi jūs tada neatsiminsite?
81. „Ir kaip aš turėčiau bijoti tų, kuriuos jūs priskiriate garbinime Allahui (nors jie negali nei padėti, nei pakenkti), kai jūs nebijote to, kad jūs priskiriate garbinime Allahui tai, dėl ko Jis nesiuntė jums jokio leidimo. (Taigi) kas iš dviejų turi daugiau teisių būti saugūs? Jei tik jūs žinotumėte.“